Chlorkalkės: Galinga dezinfekcija ir jos paslėpti pavojai
Chloras ir jo junginiai, nors ir plačiai naudojami vandens dezinfekcijai, kelia rimtų susirūpinimų dėl jų poveikio žmogaus sveikatai, ypač vaikams. Nuo pat XX amžiaus pabaigos mokslininkai ir medikai atkreipia dėmesį į vis didėjančią astmos ir kitų kvėpavimo takų susirgimų riziką, susijusią su chloruoto vandens poveikiu. Šiame straipsnyje gilinsimės į chlorkalkių, kaip vieno iš chloro junginių, prigimtį, jų naudojimo pasekmes ir galimus pavojus.
Chloro junginių ir astmos ryšys: nuo baseinų iki geriamojo vandens
Istorija apie JAV plaukimo komandos narius 2000 m. Sidnėjaus Olimpinių žaidynių metu, kurių daugiau nei ketvirtadalis susirgo astma, tapo svarbiu signalu mokslininkams. Toks didelis susirgimų skaičius tarp sportininkų, nuolat treniruojančiųsi chloruotuose baseinuose, paskatino ieškoti priežasčių. Tyrimai patvirtino, kad chloraminas ir trihalometanai (THM), susidarantys chloro reakcijos su organinėmis medžiagomis vandenyje metu, ne tik skatina astmos simptomus, bet ir gali sukelti šią ligą net ir sveikiems žmonėms.
Šios kenksmingos medžiagos susidaro, kai dezinfekcijai naudojamas chloras reaguoja su vandenyje esančiomis organinėmis medžiagomis. Tai gali būti nuosėdos ant vamzdynų sienelių, bakterijos, odos ir plaukų likučiai, prakaitas ar šlapimas. Naujausi Europos tyrimai išskyrė azoto trichloridą, vieną iš THM junginių, kaip vieną svarbiausių astmos sukėlėjų. Tyrimo dalyviai, pašalinti iš kenksmingos medžiagos poveikio, pastebimai pagerino savo sveikatą, o astmos požymiai žymiai sumažėjo.
Prof. K. Thickettas iš Birmingemo Heartlando ligoninės atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo baseino darbuotojai, sergantys astma, dar labiau sustiprino šias išvadas. Kai darbuotojai pakeitė darbo vietą ir nustojo dirbti baseine, jų astmos simptomai sumažėjo, o kai kuriems net nebereikėjo vartoti steroidų. Prof. Thickettas pabrėžė, kad problema ne tik pačiame chloro buvime, bet ir cheminėse reakcijose, kurių metu chloras su organinėmis medžiagomis išskiria šalutinius produktus - aldehidus, halogenizuotus karbonatus ir chloraminą, kurie ir sukelia astmą.
Prolonguotas inhaliacinis THM ir chloro dujų poveikis ne tik sukelia astmą, bet ir dirgina akis, nosies bei burnos gleivinę. Įdomu tai, kad ore greta baseino aptinkamas tik ketvirtadalis kenksmingų cheminių medžiagų kiekio, randamo čiaupo chloruotame vandenyje.
Daktarė Simona Karbonell iš Louvaino Katalikų universiteto tyrė 226 sveikus 10-mečius plaukimo baseino lankytojus ir nustatė tiesioginį ryšį tarp astmos požymių ir THM bei chloro skilimo produktų. Netgi trumpas buvimas prie baseino (vidutiniškai 15 minučių per dieną) lėmė plaučių audinių pažeidimus, kurie kai kuriais atvejais buvo panašūs į daug rūkančių žmonių plaučių būklę. S. Karbonell rezultatai rodo, kad vandens dezinfekcijos chloro skilimo produktų poveikis yra nepakankamai įvertinamas veiksnys, prisidedantis prie augančio alerginių ir astmos susirgimų skaičiaus.
Šios pavojingos medžiagos, tokios kaip trihalometanai ir chloraminas, gali atsirasti ne tik baseinuose, bet ir buityje, dezinfekuojant vandenį, skalbiant rūbus, valant paviršius ar unitazus chloro preparatais. Šiaurės Amerikos municipalinio vandens tiekimo sistemose, kur naudojamas chloras vandens dezinfekcijai, taip pat randamos tos pačios lakiosios organinės medžiagos.
Seniau geriamojo vandens saugumo vertinimai buvo grindžiami prielaida, kad kenksmingų medžiagų poveikis pasireiškia per virškinimo traktą ir maisto produktus, pagamintus su chloruotu vandeniu. Tačiau 1986 m. JAV Mokslų Akademija įvertino, kad nuo 200 iki 1000 žmonių kasmet gali mirti nuo vėžio, susijusio su chloruoto vandens naudojimu maisto gamybai. Naujausi tyrimai parodė, kad didžiausias pavojus kyla iš kvėpavimo chloruoto vandens garais.
Dr. Džulianas Andelmanas iš Pitsburgo universiteto nustatė, kad didžiausias pavojus dėl vandens užteršimo chloro skilimo produktais kyla iš dezinfekuoto karšto vandens. Duše iš čiaupo vandens į orą išsiskiria 50% suirusio chloroformo ir 80% THM. Aukšta vandens temperatūra ir didelis smulkių vandens dalelių kiekis didina kenksmingų medžiagų išgaravimą. Chloras, THM, chloroformas, benzolas per plaučius patenka į kraujo apytaką ir stimuliuoja astmos požymius.
Chlorkalkės: stiprus dezinfekantas su rimtais trūkumais
Chlorkalkės, cheminiu požiūriu kalcio hipochlorito ir kalcio chlorido mišinys, yra stiprus dezinfekcinis agentas, plačiai naudojamas vandens valymui, paviršių dezinfekcijai ir net audinių balinimui. Teoriškai chlorkalkėmis vadinamas kalcio arba magnio ir kalcio hipochloritų mišinys. Natrio ir kalio hipochloritinės rūgšties druskos taip pat yra hipochloritai, tačiau jos nepriskiriamos prie kalkių.
Chlorkalkės pasižymi neįtikėtino stiprumo dezinfekcinėmis savybėmis, galinčiomis naikinti ne tik bakterijas, bet ir parazitus. Tačiau jų naudojimas nėra be rizikos. Chlorkalkės reaguoja su daugeliu kitų chemikalų, pvz., šarmais, išskirdamos chloro ir chloro oksidų mišinį į orą, kuris veikia kaip cheminis ginklas. Buvo atvejų, kai žmonės, maišydami chlorkalkes su kitomis priemonėmis, mirtinai apsinuodijo išsiskyrusiomis dujomis. Vienas rimtesnių incidentų įvyko Kaune, baseine, kur keli žmonės mirė dėl netinkamo dezinfekcinių priemonių naudojimo.
Chlorkalkės turi bjaurų chloro kvapą, o koncentruotos ar ilgiau veikiančios gali nudeginti rankas. Jos yra nuodingos ir išskiria nuodingas dujas. Tačiau jų pagrindinis privalumas - itin efektyvus bakterijų ir virusų naikinimas. Dėl šių savybių chlorkalkės buvo ypač svarbios trečiojo pasaulio valstybėse, kur jos padėjo išvengti epidemijų ir palaikyti visuomenės sveikatą.
Istoriškai chlorkalkės pirmiausia buvo sukurtos ne kaip dezinfekcinis, o kaip audinių balinimo chemikalas. Švedų chemikas Carlas Wilhelmas Scheele 1774 m. atrado chlorą, o jį tirpinant vandenyje gaunama hipochloro rūgštis. Prancūzų chemikas Claude'as Berthollet atrado, kad šis tirpalas puikiai balina audinius. Vėliau, pagerintas tirpalas, natrio hipochloritas, pradėtas gaminti Žavelio (Javel) miestelyje netoli Paryžiaus ir gavo pavadinimą "Žavelio vanduo" (Eau de Javel). Berthollet taip pat atrado, kad išdžiovintas natrio hipochloritas yra sprogus, ypač sumaišytas su organinėmis medžiagomis, todėl jis buvo naudojamas šaunamųjų ginklų kapsulėms gaminti.
Įdomu tai, kad žmogaus organizme esančios baltosios kraujo ląstelės (leukocitai), tiksliau neutrofiliniai granulocitai, gamina hipochloritus, kurie padeda naikinti infekcijas. Šie natūraliai organizme gaminami hipochloritai veikia panašiai kaip chlorkalkės, naikindami patogeninius organizmus.
Chlorkalkės, kaip kalcio hipochlorito ir kalcio chlorido mišinys, dažniausiai būna baltų, chloro kvapo miltelių pavidalo. Jų sudėtis gali skirtis priklausomai nuo gamybos ir laikymo sąlygų. Jos yra nepravarcios, nuo šviesos ir šilumos skyla, išskirdamos deguonį. Veikiamos rūgščių, atpalaiduoja chlorą. Tirpinant chlorkalkes vandenyje, iškrinta kalcio hidroksido nuosėdos, o hidrolizuojant susidaro hipochlorito rūgštis, kuri yra stiprus oksidatorius.
Alternatyvos ir atsargumo priemonės dezinfekcijoje
Šiuolaikiniame pasaulyje, ypač koronaviruso pandemijos akivaizdoje, dezinfekcijos svarba išaugo. Tačiau svarbu žinoti, kad nuolatinis ir pernelyg intensyvus dezinfekcinių priemonių naudojimas gali turėti neigiamų pasekmių. Kūnas gali tapti atsparus antiseptikams, o natūralios odos mikrofloros sutrikdymas gali susilpninti imuninę sistemą.
Profesorius A. Žilinskas iš Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto pabrėžia, kad buityje naudojamose dezinfekcinėse priemonėse pirmiausia reikėtų ieškoti alkoholio. Taip pat tinkamos yra ketvirtinės druskos ir triklozano turinčios priemonės, tačiau reikėtų saugotis priemonių, kurių sudėtyje yra peroksido, nes stiprios koncentracijos jis gali pažeisti odą.
Antibakterinis muilas, anot A. Žilinsko, nėra geresnis už paprastą muilą, o dėl sudėtyje esančio triklozano gali neigiamai veikti endokrininę sistemą. Rekomenduojama rankas plauti su paprastu muilu ir vandeniu ne trumpiau kaip 40-60 sekundžių, masažuojant visas odos vietas, ypač tarpupirščius ir po nagais. Jei nėra galimybės nusiplauti rankų, galima naudoti dezinfekcinį skystį. Svarbu nepamiršti, kad po rankų dezinfekcijos nerekomenduojama liesti maisto, nes net nedideli dezinfekanto kiekiai, patekę į organizmą, gali pabloginti sveikatą.
Rankų higiena. Kaip taisyklingai plauti rankas. 2 min video
Paviršiams dezinfekuoti skirtos priemonės nedaug kuo skiriasi nuo antiseptikų, naudojamų gyviems paviršiams. Namuose, slaugant sergantįjį, patariama valyti paviršius spiritinėmis servetėlėmis ir silpnos koncentracijos chloro tirpalu.
Rinkdamiesi biocidinius produktus, svarbu atkreipti dėmesį, ar jie yra autorizuoti ir legalūs. Nelegalių produktų naudojimas gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir kenksmingas.
Daugiausia mikroorganizmų veisiasi ne ant unitazo sėdynės, o ant biurų stalų, kurie dažnai nėra dezinfekuojami. Ant mūsų kūno ir jo viduje gyvena apie 100 000 milijardų mikroorganizmų, todėl visiškai išnaikinti mikrobus neįmanoma ir nereikalinga. Draugiškos bakterijos, gyvenančios ant mūsų odos, padeda kovoti su infekcijomis. Pernelyg intensyvi dezinfekcija gali susilpninti imuninę sistemą.
Natūralių priemonių žinovai vertina eterinius aliejus kaip dezinfekcines priemones, nes jie nežaloja mūsų ląstelių ir draugiškų bakterijų, bet sukuria nepalankią terpę patogeniniams organizmams. Arbatmedžio aliejus puikiai tinka rankoms dezinfekuoti. Tačiau joks dezinfekcinis skystis nepakeis paprasto rankų plovimo muilu ir vandeniu.
Kai kurie specialistai teigia, kad rankų dezinfekcijai tiktų ir silpnos koncentracijos kalio permanganato tirpalas arba salicilo rūgšties spiritas, kuris švelniai pašalina negyvą odą. Tačiau su acetonu žaisti nepatariama.
Svarbu atsiminti, kad dezinfekantų naudojimas turėtų būti proporcingas ir pagrįstas aplinkybių poreikiu, o ne tapti paranojišku įpročiu.
tags: #chlorkalkes #kas #tai
