Sidabrinis vanduo: Mitai, tiesa ir kaip jį pasidaryti namuose

Vanduo, gyvybės šaltinis kiekvienam organizmui, yra apipintas gausybe istorijų ir pasakojimų. Kai kurie iš jų atrodo itin realistiški, tačiau neturi nieko bendro su tikrove, kiti gi realius faktus supina su išmislais ar net nesąmonėmis. Šių istorijų ir pasakojimų kūrėjų tikslas dažnai - pasipelnyti, apgauti vartotojus ir išvilioti jų pinigus. Arba, švelniau tariant, parduoti žmonėms viltį. Viltį su „jonizuotu“, „sidabriniu“, „struktūrizuotu“, „tirpsmo“ ar kitokiu „ypatingu“ vandeniu greitai ir sėkmingai išgydyti ligas, prailginti jaunystę, atstatyti dvasinę pusiausvyrą ir pan.

Nuo seno buvo žinoma apie teigiamą sidabro poveikį vandeniui. Jau V a. pr. m. e. pastebėta, kad sidabriniuose induose laikomas vanduo ilgai negenda. Apie 2000 m. pr. m. e. sanskrito kalba rašytuose medicinos traktatuose minimas vandens kokybės gerinimo būdas - į vandenį keletą kartų pamerkti įkaitintą metalinį sidabrą arba metalinį sidabrą ilgai laikyti šaltame vandenyje. Šie būdai buvo primiršti, tačiau XIX a. vėl pradėta plačiau kalbėti apie sidabro gebėjimą naikinti vandenyje esančias bakterijas.

Sidabro jonų vaidmuo vandens dezinfekcijoje

Didesniam vandens kiekiui nukenksminti (dezinfekuoti) sidabras praktiškai pradėtas naudoti 1907 m. 1917 m. italas Sesilis pasiūlė vandenį dezinfekuoti induose, kuriuose įmontuotos sidabro vielos spiralės. Buvo nustatyta, kad vandeniui visiškai dezinfekuoti reikia 8 valandų. Tyrimai parodė, kad baktericidinis sidabro poveikis tuo stipresnis, kuo didesnis sidabro ir vandens kontakto paviršius, kadangi per tą patį laiką ištirpsta daugiau sidabro ir vandenyje padidėja sidabro jonų koncentracija. Būtent sidabro jonai, o ne metalinis sidabras nukenksmina vandenį.

Todėl vandens nukenksminimui pradėtos naudoti didelį paviršių turinčios medžiagos, apdorotos sidabru ar jo junginiais. Tai karoliai, Rašigo žiedai, aktyvuotoji anglis, upės smėlis, vata, marlė ir kitos inertinės (netirpstančios vandenyje) medžiagos. Vis dėlto, kad vandenyje susidarytų kiek didesnės sidabro jonų koncentracijos, reikėjo daug laiko. Pavyzdžiui, kad vandenyje sidabro jonų koncentracija pasiektų 0,137-0,147 mg/L, reikėjo, kad vanduo su pasidabruotu smėliu kontaktuotų ne trumpiau kaip 4 valandas. Be to, sidabro tirpimo greitis priklauso nuo vandenyje esančių medžiagų.

Vėliau vandeniui nukenksminti vietoje metalinio sidabro pradėti naudoti įvairūs sidabro junginiai: sidabro nitratas, sidabro amoniakinis kompleksinis junginys ir kt. Dar vėliau - elektrochemiškai (ant anodo) tirpinamas sidabras. Buvo sukonstruoti įvairaus tipo ir našumo vadinamieji jonatoriai. Jie buvo pritaikyti jūriniuose laivuose, plaukymo baseinuose, sanatorijose, maisto pramonės ir visuomeninio maitinimo įmonėse.

Tačiau ir čia yra problemų. Kai vandenyje yra chloridų ar sulfatų jonų (požeminiuose vandenyse jų visada yra), ant anodo formuojasi mažai tirpi sidabro chloridų ir sulfatų plėvelė, kuri apsunkina sidabro elektrocheminį tirpinimą. Antra vertus, esant vandenyje chloridų, aktyviojo sidabro jonų koncentracija jame negali būti didesnė kaip 1,7 mg/L. Tačiau šis dezinfekcijos būdas yra pernelyg brangus ir todėl pastaruoju metai praktiškai nenaudojamas.

Baktericidinis sidabro jonų poveikis plačiai naudojamas ir medicinoje. Pavyzdžiui, slogai gydyti naudojami sidabro ir jo junginių pagrindu pagaminti vaistai - protargolis ir kolargolis. Tačiau geriamajam vandeniui nukenksminti vis rečiau vartojamas sidabras, kurį kai kurių žmonių bandoma pateikti kaip panacėją nuo visų ligų.

Nesu medicinos specialistas, todėl nenoriu daryti kategoriškų išvadų. Nežinau, kokį poveikį skrandžio ir žarnyno florai gali daryti į organizmą su vandeniu patekę sidabro jonai. Galiu tik garantuoti, kad, kontaktuodami su organizmo organinėmis medžiagomis, sidabro jonai labai greitai redukuojasi ir virsta metaliniu sidabru. Tuo nesunkiai galima įsitikinti užlašinus ant rankos bespalvio sidabro nitrato tirpalo. Jeigu jis tuojau pat nebus nuplautas, jau po 4-5 minučių ant rankos atsiras juoda, vandeniu nenusiplaunama dėmė. Tai yra smulkus metalinis sidabras, kuris labai gerai įsigeria į odą. Panašios reakcijos vyksta ir skrandyje. Ant audinių nusėdęs smulkus, beveik juodos spalvos metalinis sidabras, pamažu tirps ir skrandyje tam tikrą laiką bus nedidelė sidabro jonų koncentracija.

Reikėtų paminėti, kad baktericidiniu (dezinfekuojančiu) poveikiu pasižymi ir kitų sunkiųjų metalų jonai: platinos, vario ir kitų. Tačiau platina praktiškai nenaudojama dėl brangumo, o vario jonų didesnių koncentracijų neleidžia naudoti geriamojo vandens higienos norma (ne daugiau 2 mg/L). Užtat vario druskos (pavyzdžiui, vadinamasis mėlynasis akmenėlis - CuSO4· 5H2O) pakankamai plačiai naudojamos kovojant su įvairiomis bakterijomis, pelėsiais ir grybeliais.

„Gyvojo“ ir „negyvojo“ vandens fenomeno analizė

Stebuklingai gydančio gyvojo ir negyvojo vandens istorija tai pasirodo, tai vėl išnyksta. Tiek gyvajam, tiek ir negyvajam vandeniui priskiriama daugybė stebuklingų savybių. Pavyzdžiui, gyvuoju vandeniu laistomos gėlės ir kiti augalai staiga pradeda labai sparčiai augti, nuostabiai žydėti, o derlius toks, kad net sunku jį sunaudoti ar kitaip realizuoti. Negyvuoju vandeniu išplautos pūliuojančios žaizdos greitai pradeda gyti. Kiek tiesos yra šiuose teiginiuose?

Viena kolegė, žinodama, kad domiuosi vandeniu, atnešė į laboratoriją gyvojo ir negyvojo vandens gamybos įrenginuką. Iš išorės jis buvo labai panašus į elektrinį virdulį. Iš tikrųjų tai buvo elektrolizės įrenginys, kuriame katodas (neigiamas elektrodas) atskirtas nuo anodo (teigiamo elektrodo) keramine pertvara. Šiame įrenginyje elektrodai buvo du nemažo skersmens grafito (anglies) strypeliai. Įrenginio naudojimo instrukcija labai trumpa ir paprasta: į abu skyrius iki žymos pripilti vandens ir įkišti laido šakutę į elektros tinklą. Po 3-5 min. vienoje keramikinės pertvaros pusėje (prie katodo) pasigamina gyvasis vanduo, o kitoje (prie anodo) - negyvasis vanduo.

Kas gi pasikeitė vandenyje per tas 3-5 min., kol per jį tekėjo pastovioji elektros srovė? Žinant elektrolizės vandeniniuose tirpaluose esmę bei elektrolizės dėsnius (juos, beje, suformulavo ir 1830 m. paskelbė anglų fizikas M. Faraday), galima paaiškinti šį reiškinį. Švarus vanduo yra labai silpnas elektrolitas, turintis tuo pat metu ir rūgštinių, ir bazinių (šarminių) savybių. Šią grįžtamą vandens disociacijos reakciją galima pastumti į vieną arba kitą pusę. Jeigu į vandenį, kuris yra visiškai neutralus (jame yra visiškai vienodos H+ ir OH- jonų koncentracijos ir jo pH = 7), įdėsime cheminės medžiagos, kuri nusodins į nuosėdas OH- jonus, tai vanduo tuojau pat tai pajus ir pradės skilti į jonus, kad atstatytų sumažėjusią OH- jonų koncentraciją. Tačiau vandeniui skaidantis (disocijuojantis) jis duoda vienodą H+ ir OH- jonų kiekį. Elektrolizės metu, kai katodas nuo anodo atskirtas keramine pertvara, vyksta vandens skaidymas, tiktai OH- ant anodo suardomi ir į atmosferą išsiskiria molekulinis deguonis (O2), o H+ jonai ant katodo paverčiami molekuliniu vandeniliu (H2), kuris taip pat išlekia į atmosferą.

Kodėl gi negyvuoju vandeniu praplautos pūliuojančios žaizdos greičiau gyja? Paaiškinimas labai paprastas. Bent šiek tiek išsilavinęs žmogus (jau nekalbant apie mikrobiologus ar medikus) žino, kad praktiškai visi mikroorganizmai (bakterijos), taip pat ir puvimo bakterijos, žūsta pakankamai rūgščioje terpėje (kai pH <<< 7). pH < 4,5, o pH reikšmėms dar labiau mažėjant - tiesiog žūva. Po 5 min. elektrolizės pH-metru išmatuotas negyvojo vandens pH buvo lygus 3. Viskas tvarkoje, galima plauti pūliuojančias žaizdas ir žudyti bakterijas. Beje, panašią pH reikšmę turi gazuotas vanduo arba citrinos vaisių sultys. Išplaukite žaizdą gazuotu vandeniu arba citrinos sultimis ir gausite tą patį rezultatą. Tokią arba panašią vandens pH reikšmę galima padaryti naudojant acto arba citrinos rūgštis. Pastaroji populiariai dar vadinama rūgščiąja druska ir plačiai naudojama maisto pramonėje, kai produktus reikia parūgštinti, ją nuolat virtuvėje naudoja ir šeimininkės. Beje, tokį citrinos rūgštimi parūgštintą vandenį vartoti bus maloniau, kadangi jis bus skaidrus.

O kodėl elektrolizeryje pagamintas gyvasis ir negyvasis vanduo yra nešvarūs, juose gausu juodos spalvos drumzlių? Atsakymas paprastas: grafito elektrodai nėra mechaniškai tvirti ir ant jų besiskiriančios vandenilio ir deguonies dujos juos pamažu ardo. Šių įrenginių gamintojai, atrodo, patobulėjo ir vietoje grafito elektrodų naudoja kažkokių metalų ar jų lydinių elektrodus. Juk anodiškai netirpių metalų yra vos du - platina ir auksas. Išmatuota gyvojo vandens pH reikšmė buvo lygi 10,5. Taigi, prie katodo gaminasi pakankamai šarminis vanduo. Tokią pačią pH reikšmę galima gauti gamtiniame vandenyje ištirpinus nedidelį kiekį sodos (Na2CO3) (ši medžiaga anksčiau buvo plačiai naudojama skalbimui). Geriamosios sodos (NaHCO3) tirpalo pH būna tiktai apie 8,3. Išgėrus gyvojo vandens, sumažėja skrandžio rūgštingumas ir mažiau kankina rėmuo. Tačiau ir nuolat geriant šį vandenį vargu ar galima išsigydyti nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo, kadangi šis vanduo veikia pasekmę, bet ne priežastį. Tą patį efektą (tik dar greičiau) galima pasiekti išgėrus šiek tiek geriamosios sodos, suvalgius gabaliuką kreidos (CaCO3) arba sumaltø kiaušinio lukštø (jame yra ~ 98 % CaCO3). Visos šios medžiagos vienodai lengvai neutralizuoja skrandyje besigaminančią druskos (HCl) rūgštį. Taigi gyvojo ir negyvojo vandens poveikis yra susijęs tiktai su jo rūgštinėmis ar šarminėmis savybėmis.

Žmogaus organizmas labiau pritaikytas naudoti rūgštinių savybių turinti maistą, kadangi didžioji dauguma žmogaus nuolat naudojamų maisto produktų yra daugiau ar mažiau rūgštūs.

„Tirpsmo“ vanduo: Mitas ar realybė?

Anatolijaus Malovičko knygelėje “Viskas apie vandenį” pateikiamas toks tirpsmo vandens paruošimo būdas: emaliuotą indą su vandeniu pastatykite į šaldymo kamerą (žiemą į balkoną). Po 4-5 val indą išimkite. Vandens paviršius bus sušalęs. Lede bus susikoncentravęs sunkusis vanduo. Nupilkite vandenį į kitą emaliuotą indą, o ledą išmeskite. Indą su vandeniu vėl pastatykite į šaldymo kamerą. Kai 2/3 vandens bus virtę ledu, išimkite indą iš šaldiklio ir vandenį išpilkite. Šiame vandenyje bus susikoncentravę daugumas vandenyje buvusių cheminių medžiagų. Ištirpinkite ledą kambario temperatūroje. Štai šis vanduo ir reikalingas jūsų organizmui“. Taip tvirtina autorius. Jis teigia, kad toks vanduo yra 80 % švaresnis už pradinį vandenį ir 1 litre šio vandens yra tiktai 16 mg kalcio. Štai šį vandenį reikia sunaudoti per parą, geriant 2-3 puodelius 1 val. prieš valgį. Ligos, kurias galima išgydyti naudojant tokį vandenį, yra įvairios, tačiau sąraše vyrauja širdies ir kraujagyslių ligos. Toks vanduo, be viso kito, pagerina sportinius rezultatus, padeda kovoti su nutukimu ir pan. Pamerkus tokiame vandenyje sėklas, o vėliau laistant tokiu vandeniu augalus, derlius padidėja 1,6-2,1 karto. Ypatingai gerai toks vanduo veikia grūdines kultūras.

Nesiginčysiu, nes nebandžiau. Tačiau teiginiai, susiję su augalais, gali būti tiesa. Esmė tame, kad laistant augalus kietu vandeniu, gali vykti dirvų kalkėjimas ir didėti jų šarmingumas. Tačiau pakalbėkime apie tai, kas gali vykti ir kas iš tikrųjų vyksta vandenį šaldant. Gamtinis vanduo iš tikrųjų yra kelių vandenilio ir deguonies izotopų mišinys, todėl šalia didžiąją vandens dalį sudarančio normalaus vandens molekulių (H2O) jame yra ir pėdsakai sunkiojo vandens molekulių (D2O). Sunkiojo vandens molekulę kartu su normaliu deguonies atomu sudaro du vandenilio izotopo deuterio (D) atomai. Sunkiojo vandens kai kurios fizikinės savybės skiriasi nuo normalaus vandens fizikinių savybių. Pavyzdžiui, sunkusis vanduo verda + 101,4 0C temperatūroje ir užšąla + 3,8 0C temperatūroje. Palyginimui pasakysiu, kad normalus vanduo verda + 100,0 0C temperatūroje ir užšąla + 0,076 0C temperatūroje. Taigi, matome, kad sunkusis vanduo virsta ledu šiek tiek anksčiau negu normalus, tačiau šios virimo ir stingimo temperatūros galioja, kai mes turime grynas medžiagas. Nemanau, kad esant + 3,8 0C temperatūrai sunkiojo vandens pėdsakai išsiskirs iš bendros vandens masės ir virs ledu. Tai būtų labai patogus sunkiojo vandens koncentravimo būdas. Sunkusis vanduo naudojamas atominėje energetikoje kaip branduolinių reakcijų lėtintojas ir gaunamas jis vykdant gamtinio vandens elektrolizę. Nustatyta, kad vykdant gamtinio vandens elektrolizę, lengviau į deguonį ir vandenilį skyla norm…

Sidabringo vandens naudojimo rekomendacijos ir atsargumo priemonės

Sidabras - tai mikroelementas, būtinas normaliam organizmo funkcionavimui. Jau nuo seno žmonės žino gerąsias sidabro, kaip gamtinio antibiotiko, savybes. Buitinėmis sąlygomis norėdami prisotinti vandenį sidabru, žmonės laikydavo jį sidabriniuose induose, dėdavo į jį sidabrinius įrankius, monetas ir tokį vandenį naudodavo ligų profilaktikai, dezinfekcijai.

Kokiais atvejais gali padėti sidabringas vanduo?

• Angina (įvairios formos): Skalauti gerklę pašildytu iki 30-35 laipsnių sidabringu vandeniu. Vienos skalavimo trukmė 3-5 min. Vandens koncentracija 20 mg/l.
• Apsinuodijimas maistu: 3 kartus per dieną išgerti po 100 ml sidabringo vandens. Esant sunkiems apsinuodijimams, kol atvyks greitoji medicinos pagalba, išgerti 100 ml sidabringo vandens ir sukelti vėmimą, paskui kas 3 val. gerti po 100 ml tokios pat koncentracijos sidabringo vandens. Koncentracija 5 mg/l.
• Aukšta temperatūra (diagnozei neaiškiai): Išgerti 50-100 ml sidabringo vandens. Koncentracija 0,1 mg/l.
• Bendros savijautos pagerinimas: Keletą mėnesių gerti silpnos koncentracijos sidabringą vandenį, vietoj paprasto. Paskui padaryti 3 mėnesių pertrauką ir, jeigu reikia, vėl pakartoti. Koncentracija 0,02 mg/l.
• Chirurgija (streptostafilo, pneumokoko infekcijos, tuberkuliozės lazdelės pažeisti kaulai, raumenys, sąnariai, limfiniai mazgai, organai): Šlakstyti, plauti pašildytu iki 30-35 laipsnių sidabringu vandeniu arba dėti jo pavilgus, kompresus. Procedūrų trukmė 15-20 minučių. Kompresas: 4-5 sluoksniai marlės, sudrėkintos sidabringu vandeniu. Koncentracija 20 mg/l.
• Chroniška sloga: Sidabringame vandenyje sudrėkintus marlės tamponus dėti tarp dantenų ir skruostų, kuo arčiau gerklės. Tokios pat koncentracijos vandeniu, pašildytu iki 30-35 laipsnių, kas 2 valandas skalauti nosiaryklę. Koncentracija 20 mg/l.
• Dezinfekcija sergant gripu ar kt. užkrečiamosiomis ligomis: Kad neužsikrėstų ligonio artimieji, reikia dezinfekuoti patalpas sidabringo vandens aerozolio pagalba. 20 m2 kambariui dezinfekuoti reikia 0,5 l vandens. Koncentracija 20 mg/l.
• Dezinterija, difterija: Vieną parą, kas 4 valandas gerti po valgomąjį šaukštą truputį pašildyto sidabringo vandens. Koncentracija 5 mg/l.
• Furunkuliozė: Dėti tamponus ar kompresus su pašildytu iki 30-35 laipsnių sidabringu vandeniu. Koncentracija 20 mg/l.
• Gastritas: Tris kartus per dieną pusę valandos prieš valgį gerti po 100 ml sidabringo vandens. Koncentracija 0,5-1,0 mg/l.
• Keratitas, konjunktyvitas: Plauti kambario temperatūros sidabringu vandeniu arba daryti pavilgus. Koncentracija 20 mg/l.
• LOR ligos: Skalauti nosį, gerklę, burną, praplauti ausų landas, daryti pavilgus su pašildytu iki 30-35 laipsnių sidabringu vandeniu. Tokias procedūras tikslinga daryti gripo ar kitokių epidemijų metu, apsilankius pas infekcinius ligonius. Koncentracija 20 mg/l.
• Nudegimai: Nuplauti nudegusią vietą kalio permanganato tirpalu, paskui dėti ant jos tamponus su sidabringu vandeniu. Tamponas: 6 sluoksniai marlės, gausiai sudrėkinti sidabringu vandeniu. Išdžiuvus tamponui, vandenį galima pilti tiesiai ant jo, netraumuojant nudegimo vietos. Koncentracija 20 mg/l.
• Pneumonija, aštri chroniška pneumonija: Rekomenduojama įkvėpti, t. y. įtraukti į plaučius sidabringo vandens aerozolį (rūką). Procedūros trukmė 10-15 min., vandens temperatūra 35-40 laipsnių. Koncentracija 5-10 mg/l.
• Paviršinė trichofitija (užkrečiama odos ir nagų grybelinė liga): Ant pažeistų vietų dėti sidabringo vandens kompresus, laikyti 30-40 min. Koncentracija 20 mg/l. Gydymo trukmė 3-4 savaitės.
• Peršalimo (tarp jų - virusinės) ligos: Sidabringu vandeniu drėkinti, šlakstyti, tepti gleivinę (tonzilės, angina, laringitas); tamponuoti; kvėpuoti aerozoliu; dėti kompresus; plauti; skalauti ertmes. Vandenį pašildyti iki 30-35 laipsnių. Koncentracija 20 mg/l.
• Rožė: Ant pažeistų vietų dėti pašildyto iki 30-35 laipsnių sidabringo vandens kompresus. Kompresus laikyti po 30-40 min. Koncentracija 20 mg/l.
• Skrandžio opos. Dvylikapirštės žarnos opos: 10 dienų pusė valandos prieš valgį gerti po 100 ml sidabringo vandens. Koncentracija 10 mg/l. Paskui dar 20 dienų prieš valgį gerti po 100 ml, silpnesnės, 5 mg/l koncentracijos sidabringo vandens. Skausmai pradingsta pirmos procedūros metu. Recidyvų nebūna.
• Odontologija: Pavalgius kaskart 3-5 minutes skalauti burną pašildytu iki 25-30 laipsnių sidabringu vandeniu. Esant paaštrėjimams, reikia dėti tamponus tarp dantenų ir skruostų (ypač susirgus stomatitu) ir laikyti juos 3-5 min. Vandens koncentracija skalavimui bei tamponavimui 20 mg/l.
• Vaikų ligų profilaktika: Prasidėjus slogai, kosuliui įlašinti į nosį (praplauti nosį, įtraukiant) sidabringo vandens. Skalauti gerklę. Koncentracija 1-2 mg/l.
• Vidaus ligų profilaktika: Gerti po 100 ml sidabringo vandens 3-4 kartus perdieną 20-30 min. prieš valgant. Koncentracija 0,1-0,2 mg/l.

Svarbu: Prieš naudojant sidabringą vandenį rekomenduojama pasitarti su savo gydytoju. Kasdieniam gėrimui profilaktikos tikslais rekomenduojama sidabringo vandens koncentracija negali būti didesnė nei 0,02 mg/l. Kas kelis mėnesius rekomenduojama daryti 3 mėnesių pertrauką.

tags: #kaip #pasidaryti #sidabruota #vandeni #is #burbuliukas

Populiarūs įrašai:

• Filtrai fluorescenciniams mikroskopams
• FCA filtrų svarba
• Kaip apsaugoti aplinką nuo nuotekų
• Anglies filtro keitimo instrukcija
• Švarus oras namuose