Nuotekų tvarkymo statistika Lietuvoje: pažanga ir iššūkiai
Lietuva žengia svarbius žingsnius siekdama užtikrinti tinkamą nuotekų tvarkymą, tačiau vis dar susiduria su iššūkiais, ypač kaimo vietovėse ir tarp tam tikrų socialinių grupių. Oficialiosios statistikos duomenys ir valdžios institucijų bei asociacijų atstovų komentarai atskleidžia sudėtingą, bet nuosekliai gerėjančią situaciją. Nors statistika rodo reikšmingą pažangą, dalis visuomenės vis dar gyvena be elementarių higienos sąlygų, tokių kaip tualetas su nuleidžiamu vandeniu.
Gyventojų prisijungimo prie nuotekų tinklų situacija
Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 2023 m. Lietuvoje 5 proc. šalies gyventojų neturėjo tualeto su nutekančiu vandeniu. Šis skaičius nuosekliai mažėja: 2020 m. jis siekė 7,6 proc., 2019 m. - 9,9 proc., 2018 m. - 10,6 proc., o 2017 m. - 12,1 proc.
Didžiausia dalis gyventojų, neturinčių tualeto su nutekančiu vandeniu, gyvena kaimo vietovėse. 2023 m. čia tokių žmonių buvo 13,2 proc. Nors šis rodiklis vis dar aukštas, jis ženkliai sumažėjo nuo 2020 m. (18,8 proc.), 2019 m. (23,5 proc.), 2018 m. (27,1 proc.) ir 2017 m. (31,4 proc.). Miestų vietovėse situacija žymiai geresnė: 2023 m. tualeto su nutekančiu vandeniu neturėjo tik 1,2 proc. gyventojų.
Aplinkos ministerijos Vandens ir žemės gelmių politikos vyresnysis patarėjas Irmantas Valūnas aiškina, kad ši statistika atspindi bendrą Lietuvos gyventojų prisijungimo prie nuotekų tinklų situaciją. Centralizuotą nuotekų tvarkymo paslaugą Lietuvoje gauna 79,68 proc. gyventojų. Likusioji dalis neturi vandentiekio ir centralizuotos nuotekų sistemos, todėl nuotekų valymu ir šalinimu rūpinasi individualiai.
I. Valūnas pabrėžia, kad viena iš situaciją lemiančių priežasčių yra ta, jog individualiai nuotekas tvarkantiems gyventojams nėra sudarytos sąlygos prisijungti prie centralizuotos nuotekų sistemos. Be to, savivaldybėms visur iš karto nutiesti tinklų nėra galimybių, todėl jų plėtra vykdoma etapais.
Daugiaplanės priežastys ir savivaldybių vaidmuo
Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja aplinkos ir energetikos klausimais Agnė Kazlauskienė pažymi, kad priežastys, jog dalis lietuvių namų ūkiuose vis dar neturi tualeto su nutekančiu vandeniu, yra daugialypės. Pirmiausia, nuotekų ir geriamojo vandens tinklų infrastruktūros kūrimas yra sudėtingas ir nuolat besitęsiantis procesas. Dėl įvairių priežasčių neįmanoma visų norinčiųjų vienu metu prie jų prijungti.
Pavyzdžiui, jeigu tam tikra vietovė yra nutolusi nuo valyklos - nuo pagrindinių įrenginių - 30 kilometrų, o prie sistemos nori jungtis vos keli namų ūkiai, savivaldybės biudžetui tai taptų labai didelė našta. Infrastruktūros plėtra vykdoma centralizuotai, atsižvelgiant į gyventojų tankumą.
Tačiau net ir nutiesus vamzdžius iki sklypo ribos, gyventojai ne visada nori jungtis prie bendros sistemos. Ši problema pastebima pastaruosius 10 metų. Nors savivaldybėse vykdyti europiniai projektai, atvesti vamzdžiai iki tam tikrų magistralinių taškų, gyventojai jungtis nenorėjo. Žmonės nenori investuoti į tolimesnę plėtrą, sakydami, kad viskas turi būti atvesta iki namo.
A. Kazlauskienė taip pat pažymi, kad prie tinklų labiau nenori jungtis provincijoje gyvenantys, mažesnes nei vidutinės pajamas gaunantys, taip pat žemesnio išsilavinimo ir socialiai remtini asmenys. Jų nenoras dažnai susijęs su finansais. Iki namo atvedus vamzdžius, žmogus pats turi susiformuoti sanitarinį mazgą, o tam dažnai trūksta lėšų.
Kita gyventojų grupė, sunkiau prisijungianti prie tinklų, yra pensijinio amžiaus senjorai. Dažnu atveju jie nori gyventi taip, kaip yra įpratę, nes yra pripratę prie esamos kokybės. Situaciją kartais lemia ne finansinis aspektas, o nenoras keisti savo aplinkos.
Nepaisant šių iššūkių, A. Kazlauskienė pabrėžia, kad dauguma Lietuvos savivaldybių yra numačiusios lėšų biudžete nuotekų tinklų infrastruktūros plėtrai, vykdo programas ir jungia įvairias pažeidžiamas visuomenės grupes - socialiai remtinus, neįgaliuosius ir kitus asmenis. Kiekviena savivaldybė turi taisykles, pagal kurias atrenka tikslines grupes, kurioms atveda vamzdžius iki namo ribos arba kompensuoja individualius sertifikuotus valymo įrenginius. Savivaldybės yra prisiėmusios įsipareigojimus Europos Sąjungai, ir statistika rodo nuolatinę pažangą šioje srityje.
Europos Sąjungos reikalavimų įgyvendinimas ir finansavimas
Viena iš svarbiausių priemonių, kuria siekiama apsaugoti aplinką nuo nuotekų žalingo poveikio, yra Europos Sąjungos Miesto nuotekų valymo direktyva. Joje numatyta, kad ne mažiau nei 98 proc. nuotekų, susidarančių gyvenvietėse, kuriose gyvena daugiau nei 2 tūkstančiai gyventojų, būtų surenkama centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis.
2017 m. Europos Komisija informavo Lietuvą, kad 58 gyvenvietėse per mažai namų ūkių prisijungė prie centralizuotos nuotekų sistemos. Tačiau per pastaruosius kelerius metus direktyvos reikalavimas įgyvendintas 48 gyvenvietėse. Kybartams, Eišiškėms, Ariogalai ir Šeduvai šios direktyvos reikalavimai nebetaikomi, nes jose gyvena mažiau nei 2 tūkst. žmonių. Iš likusių 6 gyvenviečių, keturiose - Nemenčinėje, Pabradėje, Švenčionyse ir Švenčionėliuose - pabaigti centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų plėtros projektai, o iki 2024 m. pabaigos planuojama prie jų prijungti gyventojų būstus.
Aplinkos ministerijos atstovas I. Valūnas pažymi, kad siekiant spręsti nuotekų tvarkymo problemas, Aplinkos ministerija bendradarbiauja su savivaldybėmis ir vandens tiekimo įmonėmis bei skiria finansavimą. Nuo 2018 m. iš nacionalinių programų skirta daugiau nei 10 mln. eurų, o iš Vandentvarkos fondo - 56 mln. eurų trūkstamai infrastruktūrai nutiesti. Nuo 2021 m. iki 2027 m. ES skyrė 139 mln. eurų vandentvarkos sektoriui. Šios lėšos leidžiamos nuotekų tvarkymo paslaugų plėtrai gyvenvietėse, kuriose įsikūrę mažiau nei 2000 gyventojų.
Didelį postūmį aprūpinant gyventojus centralizuotai teikiamomis paslaugomis suteikė nuo 2000 m. prieinama ISPA, PHARE, ES Sanglaudos fondų parama. Nuo 2017 m. taip pat skiriamos lėšos iš nacionalinių programų - Aplinkos apsaugos rėmimo programos ir Lietuvos aplinkosaugos investicijų fondo.
2026-03-26 Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos susitikimas su kandidatu į Lietuvos Banko vadovus Ge...
Nuotekų tvarkymo informacinė sistema (NTIS)
Nuo 2024 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Nuotekų tvarkymo informacinė sistema (NTIS), kurioje galima rasti tikslią informaciją apie individualiai nuotekas tvarkančių gyventojų naudojamus įrenginius ir jų efektyvumą. Ši sistema ilgainiui padės surinkti tikslius duomenis apie individualų nuotekų tvarkymą: kokius įrenginius gyventojai naudoja ir kaip gerai nuotekos yra išvalomos. Nuotekų vežėjai fiksuoja kiekvieną nuotekų išvežimą, o individualių nuotekų įrenginių montuotojai renka informaciją apie tokių įrenginių sumontavimą. Jei gyventojai naudoja lauko tualetus su rezervuarais ir reguliariai išveža nuotekas, tokia informacija taip pat fiksuojama NTIS sistemoje. Iki šiol sistemoje jau registravosi daugiau nei 2000 paslaugų teikėjų ir individualių įrenginių savininkų.
Bendrai, šios informacinės sistemos tikslas - sumažinti paviršinio vandens telkinių ir gruntinio vandens taršą, padedant visiems nuotekų tvarkymo proceso dalyviams optimizuoti šią veiklą. Analizuojant sistemos duomenis bus aiškiai matyti, kurie namų ūkiai nuotekas tvarko ne pagal reikalavimus.
Nuotekos, tvarkomos nesilaikant nustatytų reikalavimų, daro didelę žalą aplinkai. Jos ne tik užteršia gruntinius vandenis, bet ir gali sugrįžti į žmonių ar jų kaimynų šulinius. Jei nevalytos nuotekos patenka į vandens telkinius, jos užteršia upes, ežerus, taip nuodydamos vandens gyvūnus ir žuvis.
Už netinkamą nuotekų tvarkymą gresiančios sankcijos
Aplinkos ministerijos duomenimis, vis dar pasitaiko atvejų, kai nuotekos neteisėtai išleidžiamos į aplinką. Dalį taip besielgiančiųjų teisinasi neturintys lėšų nuotekoms tvarkyti laikantis reikalavimų, kiti tiesiog nenori investuoti arba jų namų nepasiekia centralizuotai nutiesti nuotekų valymo tinklai.
Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) 2022 m. nustatė 500, o 2023 m. - 472 aplinkos teršimo nuotekomis atvejus. Už aplinkos teršimą nuotekomis taikomos nuobaudos. Fiziniams asmenims už nuotekų išleidimą į aplinką taikoma bauda nuo 60 iki 300 eurų, pakartotinai - nuo 300 iki 1150 eurų. Juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims taikoma atsakomybė nuo 300 iki 1450 eurų, pakartotinai - nuo 500 iki 3000 eurų.
Prieš išleidžiant į gamtinę aplinką, nuotekos turi būti tvarkomos reikalavimus atitinkančiose nuotekų tvarkymo sistemose. Gyventojai, kurie nėra prisijungę prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų, nuotekas tvarko įsirengdami individualias nuotekų valymo sistemas arba kaupdami jas nuotekų kaupimo rezervuaruose. Lauko tualetai privalo turėti įrengtas sandarias talpas, kurių turinys tvarkomas taip, kaip nuotekų kaupimo rezervuarų.
Tarptautinis kontekstas: Rumunijos patirtis
Pagal naujausius Eurostato duomenis, Rumunija yra šalis, kurioje 2024 m. 27,7 proc. namų ūkių vis dar neturi tualeto su nuleidžiamu vandeniu. Tai yra didžiausias rodiklis ES, ženkliai viršijantis bloko vidurkį. Problema itin aktuali kaimo vietovėse, kur infrastruktūra vis dar nėra tinkamai išvystyta.
Tarptautinės tualetų organizacijos (TTO) direktorė Sarika Saluja pažymi, kad Rumunijoje fiksuojamas didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo vietovių, kuriose daugelis namų ūkių vis dar nesinaudoja vandentiekio ar nuotekų tinklų sistemomis, negali įsirengti ir viduje esančių vonios kambarių, tualetų. Situacija atspindi platesnio masto ekonomines problemas. Rumunijoje nuo skurdo ir diskriminacijos ypač kenčia romų tautybės gyventojai, todėl jiems sunku gauti pagrindines paslaugas. Skirtingai nei daugelyje Europos šalių, kuriose vidaus vonios kambariai įrengti prieš kelis dešimtmečius, Rumunija šiuo klausimu atsilieka dėl investicijų į kaimo infrastruktūrą ir komunalines paslaugas trūkumo.
Nuotekų valymo procesas: nuo parengtinio iki tretinio etapo
Nuotekų valymas - tai nuotekose esančių teršalų šalinimas. Procesą sudaro fiziniai, cheminiai ir biologiniai metodai.
- Parengtas valymas: Šiame etape iš nuotekų šalinami stambūs nešmenys, smėlis, žvyras arba plūdrenos. Naudojamos grotos ir smėliagaudės.
- Pirminis valymas: Nuotekos apdorojamos pirminio nusodinimo įrenginiuose, kur sėdančiosios medžiagos ir plūdrenos atskiriamos svorio jėga. Gali būti atskirti riebalai ir neištirpusios dalelės.
- Antrinis valymas: Tai nuotekų biologinis apdorojimas. Naudojami veikliojo dumblo reaktoriai, kur mikroorganizmai suskaido ir suvartoja organinius teršalus, azoto bei fosforo junginius. Šis procesas vyksta skirtingose zonose (aeracinė, anoksinė, anaerobinė) priklausomai nuo technologinės schemos.
- Biologinis fosforo šalinimas: Fosforas šalinamas su pertekliniu veikliuoju dumblu arba cheminiu būdu.
- Biologinis azoto šalinimas: Pagrįstas nitrifikacijos ir denitrifikacijos procesais.
- Tretinis valymas: Tolesnis nuotekų užterštumo mažinimas, naudojant savaime prasiplaunančius smėlio filtrus, mikrofiltrus ir kt. Mažiau kaip 50 proc. nuotekų valoma tretinio valymo įrenginiuose.
Išvalytas vanduo išleidžiamas į atvirus telkinius arba nukreipiamas į tretinio valymo įrenginius. Išleidžiamo vandens kokybę kontroliuoja nuotekų laboratorija. Dumblo apdorojimo įrenginių paskirtis - sumažinti dumblo kiekius.
Konkretūs atvejai: Nemenčinės gyventojų patirtis
Nemenčinės gyventojos Alinos istorija iliustruoja realias problemas, su kuriomis susiduria dalis Lietuvos gyventojų. 72-ejų metų moteris, turinti negalią, gyvena be tualeto su nutekančiu vandeniu ir kasdien susiduria su nepatogumais, išnešdama naktipuodį į lauko tualetą. Nors gyvena mieste, ji neturi prisijungimo prie centrinės Nemenčinės nuotekų sistemos ir laukia, kol bus pravesta kanalizacija. Jos sūnus jau nupirko dušo kabiną ir tualetą, bet be centralizuotos kanalizacijos jų negalima įrengti. Alina, kaip ir jos kaimynai, girdi tik valdininkų pažadus.
Kitas Nemenčinės gyventojas Zigmundas taip pat rodo savo lauko tualetą ir nuotekų šulinį. Jis jau daug metų laukia kanalizacijos. Vandentiekio vamzdis buvo pravestas už jo sąskaitą (apie 1500 eurų), o kanalizacijos klausimas vis dar neaiškus. Nuotekų šulinio siurbimas kas dvi savaites kainuoja apie 20 eurų, o tai yra nemenka suma pensininko kišenei.
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas pripažįsta, kad Lietuvoje vis dar yra apie 50 gyvenviečių, kuriose geriamojo vandens ir nuotekų tinklai neprijungti prie centralizuotų sistemų. Kas 6-as namas didesniuose miestuose ir miesteliuose neturi centrinės nuotekų sistemos. Tai yra blogai gamtai, gyventojams ir neatitinka Europos Sąjungos įsipareigojimų. Lietuva turi pasiekti, kad 95-98 proc. miestų gyventojų būtų prijungti prie centralizuotos nuotekų sistemos.
Ministras taip pat pažymi, kad dalis gyventojų neturi centralizuotų nuotekų, nes savivaldybių įmonės nepakankamai investuoja į magistralinių tinklų tiesimą. Kita vertus, kartais nutiesti tinklai lieka nepajungti, nes patys gyventojai prie jų neprisijungia. Daugiausia tokių gyventojų yra Vilniaus rajone ir Šalčininkuose.
Vilniaus rajono savivaldybė teigia intensyviai plečianti vandentiekio ir nuotekų tinklus, per 10 metų investavo 35 milijonus eurų. Tačiau dalis gyventojų negali prisijungti dėl kelių priežasčių: finansavimo intensyvumo ir nuolat plečiamų gyvenviečių, atsirandančių naujakurių poreikių.
Europos Sąjunga Lietuvai skyrė 1,5 milijardo eurų, kad beveik visi miestų ir miestelių gyventojai būtų prisijungę prie centralizuotų nuotekų tinklų. Tačiau kai kurios savivaldybės pasistengė labiau nei kitos. Vyriausybė skiria paramą su 90 proc. intensyvumu, bet savivaldybėms reikia prisidėti 10 proc. Kai kurioms savivaldybėms net ir šis procentas yra sunkiai įveikiamas. Vilniaus rajono atstovas Albert Norvoiš pabrėžia, kad dėl nustatytų finansavimo lubų bendras intensyvumas gaunasi tik 33 proc.
Šiuo metu Vilniaus rajone vykdomi du nuotekų prijungimo prie centralizuotos sistemos projektai - Skaidiškėse, Grigaičiuose ir Nemenčinėje. Jie turi būti įgyvendinti iki kitų metų pabaigos. Tikėtina, kad ponia Alina sulauks savo išsipildžiusios svajonės - tualeto ir centrinės miesto kanalizacijos.
tags: #nuoteku #valymo #statistika
